Valdymo objektas - Mokomoji didmeninės prekybos firma. Faktiška objekto paskirtis yra ne prekybos vykdymas, bet pagalba studentams mokantis prekybos proceso kompiuterizuoto valdymo ir suvokiant jos informacinius procesus. Nežiūrint nagrinėjamo objekto mokomojo pobūdžio, jis bent dalinai turi atitikti realią prekybinę firmą. Todėl iš pradžių galime aptarti pačią prekybinę firmą, neapsiribodami jos mokomaisiais tikslais.
Apibrėžiant, kad valdymo objektas yra firma, norėta pasakyti, kad tai juridinis vienetas, veikiantis pagal dabar Lietuvoje galiojančius įstatymus. Jis gali būti vienos iš maždaug dvidešimties šiuo metu Lietuvoje galimų teisinių formų. Pagrindinės iš jų, pagal užregistruotų vienetų skaičių, yra: personalinės įmonės, uždarosios akcinės bendrovės ir akcinės bendrovės. Kitų rūšių, tokių kaip valstybės įmonės ar komanditinės ūkinės bendrijos yra žymiai mažiau. Prieš pradedant kurti šį projektą, buvo nuspręsta, kad "mūsų" firma bus Uždaroji akcinė bendrovė. Tokia įmonės rūšis, dėl nemažo rinkoje veikiančių įmonių skaičiaus, neblogai atitinka vidutinišką Lietuvos įmonę. Taip pat ji geriau automatizuotina negu labiausiai paplitusios (pagal užregistruotų įmonių skaičių pastarųjų yra daugiau negu visų kitų rūšių kartu sudėjus), tačiau žymiai mažesnės (vidutiniškai dirba po 1 darbuotoją) ir pagal paprastesnį apskaitos modelį veikiančios personalinės įmonės, kurios dažnai neturi nei poreikio, nei lėšų automatizuoti savo apskaitą.
Uždarųjų akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja Akcinių bendrovių, mokesčių ir kiti įstatymai bei Vyriausybės norminiai aktai. Tai turi nemažą įtaką bendrovės apskaitai ir valdymui. Šiek tiek mažiau valstybė kišasi į kitas įmonės funkcijas, tokias kaip gamyba ar prekyba, todėl į juridinę veiklos aplinką daugiau turi atsižvelgti bendrovės buhalterinės, turto ir kadrų apskaitos padaliniai, tuo tarpu sandėliavimu, gamyba ar tiekimu užsiimantys skyriai turi šiek tiek didesnę veiklos laisvę. Tačiau yra sferų, kur pasirinkta įmonės rūšis įtakoja visus įmonėje vykstančius procesus - pvz. teisingam buhalterinės apskaitos vedimui reikia atitinkamų duomenų iš visų padalinių.
Kaip jau minėta - nagrinėsime prekybinę firmą. Toks veiklos pobūdis pasirinktas neatsitiktinai. Perėjus nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, pradėjo steigtis daug prekybinių firmų, kadangi prekyba galėjo duoti didžiausią pelną. Tuo tarpu gamybinės ir paslaugų įmonės, dėl senų technologijų, atsiradus didelei užsienio prekių konkurencijai ir dėl kitų priežasčių beveik nesiplėtė arba išviso užsidarė ar bankrutavo. Praėjus dešimčiai metų, rinkos prekybos sektorius beveik užsipildė, tačiau žymesnio gamybos augimo dar nėra. Todėl prekybinio profilio įmonės pasirinkimas atitinka dabartinę Lietuvos rinkos būklę.
Prekybos verslas gali būti įvairių pakraipų. Jei grupuotume pagal prekybos apimtis, tai galėtume išskirti smulkias, vidutines ir stambias prekybos įmones. Jeigu vertintume pagal jų pavaldumą, galėtume įmones sugrupuoti į prekyba užsiimančius gamybinių įmonių padalinius, prekybos atstovybes, sutartiniu pagrindu dirbančias ir savarankiškas prekybos įmones. Pagal pirkėjus (bei tiekėjus ir pardavimo būdą) prekybines įmones galima padalinti į dvi grupes:
* didmeninės prekybos įmonės - jos prekes perka iš kitų didmenininkų arba tiesiai iš gamintojų, o parduoda mažmeninės prekybos firmoms arba kitiems didmenininkams. Pardavimų apimtys dažniausiai būna didelės, todėl atsiperka sudėtingesnis pardavimo procesas - sutarčių pasirašymai, sąskaitų išrašymai. Apmokėjimas dažniausiai vykdomas per banką, plačiai taikomos nuolaidos ir kreditavimas (gauta prekių siunta apmokama per nustatytą terminą);
* mažmeninės prekybos įmonės prekes dažniausiai užsako didmenine prekyba užsiimančiose firmose, o parduoda galutiniams vartotojams. Pardavimo procesas būna supaprastinas: su pirkėjais nepasirašomos sutartys ir neišrašomos sąskaitos faktūros. Apmokėjimas grynais arba sąlyginiais (kreditinėmis kortelėmis, čekiais ir kt.) pinigais atliekamas pirkimo momentu, pirkėjui pateikiamas tiktai kasos čekis. Kai kuriais atvejais pirkėjui suteikiama gamintojo arba pardavėjo garantija. Tuo tarpu didmeninėje prekyboje dažniausiai "perduodama" tik gamintojo garantija ir kiti įsipareigojimai.
Išnagrinėjus pateiktus įmonių variantus, galima teigti, kad mūsų nagrinėjamas objektas yra maždaug vidutinio dydžio savarankiška didmeninės prekybos Uždaroji akcinė bendrovė.
Prekybos įmonės funkcijos ir jas vykdantys padaliniai
Dabar, kai jau tiksliai žinome, koks yra mūsų automatizuojamas objektas, galima detalizuoti jo informacinę sistemą. Kad tai būtų lengviau padaryti, aptarsime, kokios yra pagrindinės šios firmos funkcijos ir kokie padaliniai jas vykdo.
Kiekvienoje savarankiškoje firmoje, nepriklausomai nuo jos veiklos, turi būti vedama buhalterinė apskaita. Šį darbą dažniausiai atlieka atskiras padalinys, o mažesnėse bendrovėse gali būti tik vienas tam skirtas asmuo - vyriausias finansininkas (buhalteris). Bet kuriuo atveju, pagal Akcinių bendrovių įstatymą akcinėje bendrovėje buhalterijos tvarkymui privalo būti paskirtas vyriausiasis buhalteris, kuriam turi būti mokamas atlyginimas. Taigi, kiekvienoje bendrovėje faktiškai yra buhalterinės apskaitos padalinys, užsiimantis apskaitai reikalingų duomenų surinkimu iš kitų skyrių ir šių duomenų apdorojimu bei ataskaitų mokesčių inspekcijai, socialinio draudimo valdybai, statistikos skyriams ir kitoms institucijoms teikimu. Šiame skyriuje apibendrinta informacija taip pat gali būti labai naudinga įmonę valdančiai vadovybei.
Kiekvienas ūkio subjektas turi turtą, kurį svarbu efektyviai valdyti. Bet kada turi būti aišku, kiek ir kokio turto bendrovė turi, koks turimos įrangos nusidėvėjimas ir t.t. Mažesnėje bendrovėje šį darbą gali atlikti buhalteris, tačiau, kai turima daugiau turto, ypač jei gamybinės įrangos, pravartu šią funkciją atiduoti atskiram asmeniui ar firmos padaliniui, galinčiam optimaliai tvarkyti turto apskaitą.
Labai svarbi kiekvienai įmonei yra personalo valdymo funkcija. Ši funkcija taip pat glaudžiai susijusi su buhalterinės apskaitos vedimu, kadangi personalo apskaita susideda ne tik iš duomenų apie darbuotojus bei jų sugebėjimus kaupimo, bet ir atlyginimų bei kitų išmokų jiems apskaičiavimo. Naujausi moksliniai tyrimai įrodė, kad kadrų apskaita ir teisingas valdymas turi lemiamą įtaką firmos sėkmei. Todėl būtina įvertinti darbuotojų sugebėjimus ir kiek galima optimaliau paskirstyti darbus. Šiuo metu nemažai firmų, o ypač valstybinių įstaigų nukenčia dėl neefektyviai darbuotojams paskirstytų darbų - vieni didžiąją laiko dalį praleidžia skaitydami laikraščius ar žaisdami kompiuterinius žaidimus (pastaruoju atveju taip pat neefektyviai panaudojama ir technika, o tuo galėtų rūpintis turto apskaitos padalinys), o kiti nespėja atlikti visų jiems pavestų darbų. Dėl to labiausiai nukenčia pati įmonė, o kartu ir jos darbuotojai. Šias ir kitas su darbuotojais susijusias problemas dažniausiai sprendžia personalo (arba kadrų) skyrius.
Didesnės svarbos prekybinėms firmoms yra atsiskaitymų funkcija. Prekyboje atsiskaitymai su tiekėjais ir pirkėjais vykdomi nuolat. Tik teisingas šio proceso valdymas gali užtikrinti finansiškai stabilią firmos padėtį. Vidutinio dydžio prekybinėje firmoje finansiniais atsiskaitymais turėtų rūpintis specialus tam skirtas padalinys. Vienoje vietoje kaupiama mokėjimų informacija gali būti teisingai panaudota ir prižiūrint pirkėjų įsiskolinimus, ir laiku sumokant skolas tiekėjams. Šis skyrius taip pat gali (ir turi) rūpintis ir kitais atsiskaitymais - su darbuotojais, akcininkais, mokesčių inspekcija, socialinio draudimo valdyba ir kt.
Prekybinėse, kaip ir gamybinėse, firmose būtina sekti prekių likučius ir jų judėjimą. Tam reikalingas prekių arba sandėlio apskaitos padalinys. Prekių apskaitymas didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonėje gali šiek tiek skirtis - pastaruoju metu mažmeninėje prekyboje gana stipriai paplito pardavimų be sandėlio metodas (gamybos teorijoje vadinamas "tiesiog vietoje", angl. just in time), kai visos prekės saugomos pardavimo vietoje lentynose. Taip susitaupo sandėliavimo kaštai, kurie miesto centre esančiose parduotuvėse, dėl brangaus ploto, būtų labai dideli. Tačiau didmeninės prekybos įmonėse dažniausiai sandėliavimo kaštai būna nedideli, kadangi tokios įmonės gali pasirinkti pigesnę vietą savo buveinei. Be to, ir pardavimų pobūdis reikalauja turėti didesnes prekių atsargas. Todėl sandėlio apskaita tokiai firmai tampa žymiai svarbesnė ir jos vykdymą galima perduoti specialiam padaliniui, kuris galėtų specializuoti savo veiklą ir optimaliai vesti sandėlio apskaitą bei palengvinti prekių priėmimą ir išdavimą. Į šio padalinio funkcijas įeina ne tik prekių judėjimo duomenų perdavimas buhalterijai, bet ir suvestinės sandėlio informacijos teikimas įmonės vadovams.
Tačiau turbūt pati svarbiausia prekybinės firmos funkcija yra prekių realizavimas. Sėkmingas šios funkcijos vykdymas tiesiogiai įtakoja pagrindinį įmonės tikslą - pelno maksimizavimą. Prekių realizavimo funkcija taip pat yra ir viena iš sudėtingiausių - realizacija užsiimantis vadovaujantis personalas turi turėti nemažai patirties ir gerą intuiciją, kad galėtų operatyviai reaguoti į rinkos pokyčius. Realizavimo funkciją galima suskirstyti į kelis smulkesnius darbus: pirkėjo suradimą, pardavimo įforminimą, pardavimų apskaitą ir kitus darbus. Pirkėjų suradimas gali būti vykdomas įvairiomis priemonėmis - reklamuojant firmą, reklamuojant pačias prekes, taip pat įvairiais būdais ieškant potencialių pirkėjų. Tiesioginė realizavimo skyriaus funkcija - pardavimo apiforminimas - jei yra gerai sutvarkytas, įgyvendinamas paprasčiausiai ir reikalauja santykinai mažiausios darbuotojų kvalifikacijos. Kaip ir kituose skyriuose, taip ir realizacijų padalinyje turi būti vedama apskaita. Šių apskaitymų duomenys reikalingi vadovybei, buhalterijai, sandėliui, tiekimo padaliniui.
Kad realizavimo padalinys galėtų sėkmingai pardavinėti prekes, reikia, kad esant poreikiui jų visada būtų sandėlyje, o kad jos ten atsirastų - reikia kažkam jas užsakyti. Prekių užsakymo funkciją didesnėse prekybos įmonėse vykdo tiekimų skyrius. Tik nenutrūkstamas ir patikimas prekių tiekimas gali užtikrinti gerą firmos padėtį konkurencinėje kovoje. Tiekimo funkciją galima išskaidyti į kelias smulkesnes. Pagrindinės iš jų yra tiekėjų paieška, poreikio prekėms nustatymas, užsakymo parengimas ir tiekimų apskaita. Tiekimų padalinio funkcijos detaliau išnagrinėtos kituose šio darbo skyriuose, kadangi būtent tiekimų valdymas ir tiriamas šiame diplominiame projekte.
Visų prieš tai paminėtų funkcijų vykdymą aprėpia valdymo funkcija. Šią funkciją realizuoja įmonės savininkų paskirta firmos vadovybė. Jos tikslas - surinkus visų skyrių ir išorinę informaciją priimti globalius (turinčius įtakos visų skyrių veiklai) sprendimus bei kontroliuoti padalinių veiklą.
Prekybos įmonės informacinė sistema
Sistema, tai aibė elementų ir ryšiai tarp jų. Informacinėse sistemose minėtaisiais elementais yra pati informacija.
Prekybinėse firmose vyrauja trijų tipų informacija: visoms įmonėms būdinga apskaitos informacija, prekybai būdinga ūkinių ryšių informacija ir normatyvinė informacija. Apskaitos informacijos yra visuose firmos padaliniuose, o pagrindinis jos tvarkytojas - buhalterija. Buhalterijos vedimui reikalinga informacija surenkama iš kitų įmonės skyrių, kurie turi atsižvelgti į buhalterinių skaičiavimų tvarką. Ūkinių ryšių informacija - tai duomenys apie firmos tiekėjus, jų prekes, klientus ir pan. Prekybinėse firmose ši informacija daugiausiai cirkuliuoja tiekimų ir realizacijos padaliniuose, tačiau turi būti prieinama ir kitiems vartotojams. Pvz. finansinių atsiskaitymų skyrius turi žinoti tiekėjų rekvizitus, o sandėlys - prekių charakteristikas. Normatyvinė informacija - įvairūs klasifikatoriai, žinynai ir pan. Ši informacija, kaip ir apskaitos, reikalinga visiems skyriams. Pagal informacijos tipus atitinkamai paplitę ir duomenų srautai, kuriuos galima būtų suskirstyti į keturias grupes: keitimasis apskaitos, ūkinių ryšių ir normatyvine informacija bei duomenų tarp skirtingų informacijos tipų perdavimo srautas. Beveik visi firmos padaliniai vienaip ar kitaip įtakoja visų rūšių duomenų srautus.
Svarbu, kad visa prekybinėje firmoje naudojama informacija būtų vieninga. Kaip ir bet kurioje informacinėje sistemoje turi būti laikomasi pagrindinių informacijos kaupimo ir apdorojimo principų:
* duomenų aktualumo, tikslumo, patikimumo, nepertekliškumo ir pan.;
* informacijos bendro panaudojimo;
* sistemos suderinamumo
Šie principai ypač aktualūs prekybinėms įmonėms, kur informacija yra vienas iš svarbiausių įmonės sėkmingo darbo veiksnių. Paminėta ūkinė informacija (pvz. duomenys apie tiekėjus) yra būtina valdant pirkimo užsakymus. Tai nepriklauso nuo įmonėje funkcionuojančios informacinės sistemos modelio - nesvarbu, ar įdiegta kompiuterinė informacinė sistema, ar visi duomenys saugomi vien darbuotojų 'galvose', faktiškai įmonė disponuoja duomenimis apie tiekėjus. Tačiau bet kuriuo atveju pastaroji informacija turi būti aktuali (kad būtų žinomas naujausias tiekėjo adresas), tiksli (kad adresas nebūtų klaidingas), patikima (kad pasirinktasis tiekėjas tikrai tiektų nurodytas prekes) ir neperteklinga (kad svarbiausių duomenų: pavadinimo, adreso ir t.t. nenustelbtų antravertė informacija, pvz. tiekėjo atsakingo asmens namų adresas).
Bendro informacijos panaudojimo principas reiškia, kad ta pati informacija būtų naudojama visų suinteresuotų vartotojų. Pvz. duomenys apie prekių charakteristikas svarbūs daugeliui prekybinės įmonės padalinių: tiekimų skyriui - kad galėtų šias prekes užsakyti, sandėliui - kad galėtų prekes efektyviai saugoti, realizacijos skyriui - kad galėtų naudingai parduoti, buhalterijai - kad galėtų registruoti apskaitoje. Bendrą informacijos panaudojimą lengviau užtikrinti kompiuterizuotose informacinėse sistemose, kadangi šiuo atveju informacijos laikmenos yra lengvai ir greitai prieinamos iš kelių vietų. Tuo tarpu, jei informacija apie prekes yra saugoma popieriniu pavidalu (pvz. kartotekose), skirtingiems vartotojams daug sudėtingiau ją sužinoti (sudėtingas kreipimasis - reikia skambinti telefonu ar kitaip kreiptis į atsakingą asmenį, ilgas gavimo laikas - tenka laukti kol duomenys surandami). Todėl akivaizdu, kad naujesnės kompiuterizuotos įmonių informacinės sistemos suteikia daug privalumų, leidžiančių firmai konkuruoti rinkoje.
Sistemos suderinamumas užtikrina sistemos integravimo ir tobulinimo galimybes. Tai ypač aktualu, jei nagrinėjama sistema gali būti stambesnės sistemos posisteme. Faktiškai jau pačios sistemos apibrėžimas numato, kad sistemos elementais gali būti posistemės. Tokiu atveju gali būti analizuojami ryšiai ne tik tarp pačios sistemos viduje cirkuliuojančios informacijos, bet ir tarp šios sistemos posistemių. Būtent toks informacinės sistemos interpretavimo modelis aktualus ir mūsų atveju, kadangi šnekama apie atskirus prekybinės firmos padalinius, kurie yra atskirai automatizuoti ir sudaro vieningą prekybinės firmos informacinę sistemą.
Negalima pamiršti ir išorinių (tiesiogiai nepriklausančių sistemai) informacijos šaltinių ir vartotojų. Nei vienas ūkio subjektas negali funkcionuoti pats savaime be išorinių rinkos subjektų, kurie ir sudaro galimybę vykdyti ekonominę veiklą ir gauti pelną.
Prekybos įmonės išoriniai subjektai, tai:
* tiekėjai;
* pirkėjai;
* konkurentai;
* finansinės institucijos (bankai);
* valstybinės institucijos (mokesčių inspekcijos, statistikos skyriai, Sodra ir pan.);
* kiti (ryšių tarnybos, mafija ir t.t.)
Tiekėjai pristato įmonei prekes, kurios yra pagrindinis prekybinės įmonės produktas, duodantis pelną. Su tiekėjais apsikeičiama nemažai informacijos: iš jų prekybos įmonė sužino apie galimas parduoti prekes (charakteristikas, kainas ir t.t.), tiekėjams siunčiami užsakymai, iš tiekėjų gaunamos sąskaitos bei pristatomų prekių dokumentai, tiekėjai informuojami apie apmokėjimus.
Pirkėjai prekybos įmonei svarbūs ne mažiau už tiekėjus, kadangi pastarieji perka pagrindinį prekybinės įmonės produktą - prekę. Pardavimo procesas irgi susijęs su informaciniais srautais: pirkėjui siunčiamos ar kitaip perduodamos prekių reklamos (pasiūlymai), iš pirkėjo gaunami užsakymai, pirkėjui perduodama prekių dokumentacija bei sąskaita, iš pirkėjo (nebūtinai tiesiogiai) sužinoma apie apmokėjimus, taip pat pirkėjas gali reikšti savo pastabas dėl prekių kokybės ir pan. Kai kuriais atvejais pirkėjais gali būti prekybos atstovai ar kitokie su įmone artimiau susiję subjektai. Tada su jais apsikeičiamos informacijos srautai dar didesni - tokiems pirkėjams gali būti suteikiama dar išsamesnė informacija apie prekes bei numatomus asortimento pokyčius, o iš jų sužinoma apie rinkos tendencijas ir pan.
Konkurentai nebūtinai aktyviai įtakoja prekybos įmonės veiklą, tačiau dažniausiai iš jų sužinoma apie pokyčius prekybinėje rinkoje, tenka derintis prie jų kainų ir t.t.
Finansinės institucijos svarbios vykdant atsiskaitymus su tiekėjais ir pirkėjais. Dažniausiai apmokėjimas vykdomas per banką, todėl bankui perduodama informacija apie mokėtinus pavedimus, o iš banko sužinoma apie atliktus apmokėjimus. Taip pat svarbi ir kita finansinė informacija: kreditų kainos (palūkanų norma), galimybė gauti paskolą ar investuoti atliekamas lėšas.
Valstybines institucijas galima suskirstyti į keletą grupių. Tai būtų mokesčių institucijos, kurios surenka valstybinius (ar savivaldybių) mokesčius. Šioms institucijoms (Lietuvoje tai atitinkamo miesto ar rajono Valstybinė mokesčių inspekcija) turi būti perduodama išsami informacija apie įmonės komercinę - ūkinę veiklą bei pervedamos apskaičiuotos mokesčių sumos. Iš šių institucijų sužinoma apie apmokestinimo sistemos pakitimus, taip pat gali būti gauti paaiškinimai dėl mokesčių apskaičiavimo. Kita valstybinių institucijų grupių - statistinės apklausos įstaigos (Lietuvoje - atitinkamo miesto ar rajono Statistikos departamento skyrius). Iš Statistikos departamento gaunamos apklausų anketos, kurios turi būti užpildomos duomenimis apie įmonės veiklą. Prekybinės įmonės taip pat privalo teikti informaciją apie savo prekybinę veiklą, nurodant parduotuvių ar kitų prekybos vietų (kioskų ir pan.) duomenis. Specifinė institucija - Socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra) - gali būti priskiriama prie mokesčių institucijų, tačiau dažniausiai nagrinėjama kaip atskira organizacija, renkanti informaciją apie įmonių darbuotojus bei surenkanti darbuotojų draudimo mokesčius. Taip pat yra ir daugiau valstybinių institucijų, pagal įvairius įstatymus bei vyriausybės nutarimus ir norminius aktus reikalaujančių įvairios informacijos. Pvz. Priešgaisrinės apsaugos tarnyba reikalauja pateikti priešgaisrinės apsaugos įrangos dokumentaciją, Darbo apsaugos inspekcija - duomenis apie darbuotojams pravestus darbo saugos instruktažus bei apie nelaimingus atsitikimus darbe. Daug institucijų reikalauja prekių dokementų (kilmės sertifikatų ir t.t.): Kokybės inspekcija, Kainų ir konkurencijos tarnyba, jei prekės vežamos per valstybinę sieną - Muitinės departamentas ir t.t.
Yra ir daugiau įmonių, organizacijų ar kitokių formų išorinių subjektų, su kuriais savo noru ar prievarta prekybinei įmonei tenka bendrauti. Tai gali būti įvairių paslaugų tiekėjai: ryšių tarnybos (telefono, pašto, "Internet" ir kt. paslaugos), transportavimo ir ekspedicinės firmos, statybinės bendrovės ir t.t. Vienas iš teoriškai nenagrinėjamų, tačiau dažnai labai svarbus išorinis subjektas - nelegalios prievartos organizacijos. Šios nusikalstamų struktūrų organizacijos gali būti vadinamos reketu ar mafija, tačiau pagrindinis jų tikslas vienodas - įvertinti įmonės gaunamą pelną ir atitinkamai jo dydžiui išreikalauti duoklę. Kadangi šių organizacijų platus egzistavimas viešai nepripažįstamas, įmonės negali oficialiai įteisinti šio mokesčio. Tačiau faktiškai informacijos apsikeitimas gali vykti - įmonė informuojama apie mokesčio dydį ir atsiskaitymo formą. Stipresnės įmonės gali bandyti kovoti, tačiau tai dažniausiai daroma informacijos apsikeitimo būdu: reketo organizacija informuojama apie įmonės ryšius su įtakingomis struktūromis ar policija, taip pat apie apsauginį potencialą ar apie mažą pelną. Pvz. bendrovė "Jan&Co" įdiegė stiprią apsaugos sistemą ir 'viešai demonstruoja' apsaugos darbuotojus.
Projektuojant įmonės informacinę sistemą reikia atsižvelgti į visus išorės veisnius.
Principinis prekybinės firmos padalinių ir išorinių subjektų informacinės sistemos modelis pateiktas 1.1 pav. Čia apibendrintai parodytas vienas iš galimų informacijos ir funkcijų paskirstymo tarp prekybinės firmos padalinių variantų.