Pasaka apie sunkiąją princesę

Kartą vienoje karalystėje pasaulio pakraštyje gyveno gražuolė princesė Elvyra. Visi kaimyninių karalysčių princai troško jos rankos. Bet gražioji Elvyra turėjo vieną ypatumą, ji buvo tokia sunki, kad net tuzinas pačių tvirčiausių karalystės vyrų negalėjo jos pakelti nuo žemės. Todėl karalius išsiuntinėjo pasiuntinius po visa pasaulį su žinia, kad gražiąją princesę ves tik tas, kuris sugebės pernešti ją per tiltą. Atsirado daug stiprių karalaičių iš viso pasaulio. Buvo tokiu, kurie pakeldavo princesę nuo žemės ir netgi tokių, kurie nunešdavo princesę iki tilto vidurio, bet anksčiau ar vėliau visi princai gaudavo išvaržą ar, geriausiu atveju, jiems paleisdavo vidurius. Atrodė, kad jau visi princai išbandė savo laimę su gražiają Elvyra. Karalius labai nusiminė. Princesė verkė trokšdama patirti medaus mėnesio malonumus. Ji prašė, kad karalius jai pačiai leistų nešti jaunikį per tiltą. Karalius, kad ir kaip mylėjo savo dukrą, negalėjo susitaikyti su tokia gėda ir uždraudė princesei tai daryti.

Metai bėgo, princesė jau buvo išmokusi viena žaisti vonioje, tuo pakeisdama vyrą. Ir staiga atsivėrė rūmų vartai ir įėjo labai gražus princas. Tai buvo princas Izauras iš kito pasaulio krašto. Jis niekada nebuvo matęs gražiosios princesės Elvyros ir nėjo dėl jos iš proto, kaip visi kiti princai. Jis atkeliavo pėsčias, nes joks arklys negalėjo jo išlaikyti. Jis buvo labai sunkus ir norėjo pamatyti princesę, kuri pagal pasakojimus taip pat buvo neregėto sunkumo. Vos tik princas Izauras pamatė princesę Elvyra, ją įsimylėjo. O princesė pamatė, kad joks išgalvotas vyras, su kuriuo ji žaidė vonioje, savo grožiu neprilygo tvirtajam Izaurui. Princas pačiupo gražuole Elvyra, tarytum kokią plunksnaitę ir pradėjo nešti per tiltą. Jie žiūrėjo vienas į kitą viską užmiršę. Visi princo viduriai sustingo nuo princesės kvapo. Princesės širdis daužėsi, kaip pats garsiausias karalystės varpas, ji jau matė, kaip aidi rūmų koridoriai ir plyštą karališkųjų miegamųjų sienos nuo aistringų Izauro glamonių ir siautulingų meilės scenų. Jie sukosi ir artėjo prie tilto vidurio. Visi dvariškiai džiaugėsi matydami, kaip lengvai stiprusis Izauras neša gražiąją princesę. Staiga visi nuščiuvo. Tiltas sutraškėjo. Bet princas su princese toliau sukosi nieko nematydami. Jų karštos lūpos susilietė ir tuo pat metu tiltas lūžo nuo jų svorio. Princas ir princesė nukrito tiesiai į upės vidurį. Visi aplink stovėję žmonės puolė į upę gelbėti jų. Niekas nepajėgė pajudinti susikabinusių princo ir princesės- jie paskendo.

Karalius liūdėjo neilgai, nes jis mąnė, kad princesė mirė laiminga.