Rytas. Jis visuomet būdavo nieko gera nežadantis. Akys pačios neatsimekrdavo. Todėl slepiant savo nepasitenkinimą dar viena diena, reikėdavo ryžtingais judėsiais ropštis iš mygio. Na jeigu galima plasmasines dėžes nuo alaus buteliu, sustumtas į vieną krūvą ir supintas elektros kabeliu, vadinti lova. Nors nuolatinių frustracijų ir alkoholio poveikio pakenktas kūnas niekuomet taip ir neatsigaudavo – ši “sofa” kietumu leisdavo atsipalauduoti ir pasijusti rytų hipnozės žinovu, lyg kokiam jogui, ramiai užmigti. Kaip ir visuomet po koja pasipainiojes bliudas su vakarykščios vakarienės turiniu buvo išverstas. “Aj – vakare” pagalvojau. “Niekas gi nematys kas čia ant grindų dedasi”. Žadintuvas vis dar tylėjo. Todėl negalėdamas atsistebėti savo pareigingumu keltis sulyg saule, pirmu reikalu ėmiausi asmens higienos reikalų. Vonioje eilinį kartą perdegusi lemputė, savo nešvietimu trukdė rasti tam reikiamus įrankius. “Tamsuolė” – pamaniau sau. And dantų šepetėlio pamačiau besiporuojančius tarakonus. Šitie nuomininkai maža to, kad nemokėdami nuomos mokėsčio, nepadoriai dergė ant man reikalingiausio daikto. Krėsdamas jį kaip termometrą, nutariau kad ankstyvo prisikėlimo proga vartosiu ir dantų pasta. Užkalkėjęs ir nuolat lašantis kranas, rudu vandeniu apšlakstė netik higienos įrankį, bet ir apatinį trikotažą. Pasijutau apdergtu. “Reikės rašyti skundą namų valdybai, o nesulaukus atsakymo triusikus pateikti teismui kaip daiktinį įrodymą”. Visvien vieną kartą aš juos prigriebsiu. Putojanti ir malonų burnos ertmės kvapą, suteikianti fluoro substancija, po truputį kėlė skrandžio turinį. Apspjaudęs viską ką tik galėjau ėmiausi muilo. Staiga išniekur kylo klausimas “O kodel iki šiolei jis ne elektrinis “ ? Kaip patogu būtų. Gudraus mechanizmo pagalba galėtų slidinėti rankose. “Reikia užpatentuoti šią mintį. Pirmu reikalų į Valstybinį patentų biurą” Tariau sau ir toliau jį gaudydamas po vonią, mintyse kuriau planus kiek iš to galimą būtų gauti pelno. Smagiai slidinėdamas po vonios šlaitus, jis nesmigo net į nekirptus nagus. “VIENOK apsukrus gyvatė” O sako kad ne elektrinis. Eik čia. Stovėt. Ramiai. Ėmiau nervuotis. Manyje žūstančios nervų ląstalės negirdimai mirė viena po kitos. Tu ble……., Nax……. Eik čia sakau. Štai – pagavau. Kas sake, kad tai ne diversija ? 30 minučių ryte, drebančiomis rankomis, nedegant vienintelei lemputei bute, nieko nematančiomis akimis, priversti pagauti ne elektrinį muilą. Ne nieko nebus. Visvien parašysiu raiumojantį laišką namų valdybai. Čia svoločius santechnikas viskuo kaltas. Jis lyg monstras-kileris, slankiodamas namo rūsiais, tranko savo geležiniu įrankiu (liaudyje vadinamu ! montiruotė) per vamzdžius, tuo sukeldamas juose drumzles. Nuo sienelių numušdamas kalkes, kurios vėliau pasiekia ir mano tvirtovę. Gyvatė vienok tas santechnikas. Muilas visvien nenustygo savo vietoje. Staiga pašokdamas ir ore rodydamas aukštąjį pilotažą, kuriam vargu ar dabartinis premijeras prilygtų, staiga puldavo žemyn. “Kodėl muilo burbulas lengvas, o muilas sunkus ? Juk iš principo jis pagamintas iš tos pačios medžiagos ? Reikės chemijos institutui parašyti paklausimą, prašant išaiškinti gamtos gudrybes. Ot parazitas. Užkrito už vonios. Eik čia. Ten rankos nekišiu. Bijau. Ten man nepažystamas pasaulis. Gal ten manjakas su DIDELIU peiliu tik ir laukia kada gležnas rankutes pakišiu po vonia ? Na kagi reikia save nugalėti. Staigiais judėsiais. Iš anksto paruoštu, bjaurasties, rusicizmų ir barbarizmų, pilnu tekstu. Galais negalais ištraukiau jį. Bet jis liko ant grindų. Nervai neišlaikė. “Tu mane į kapus nuvarysi” Surikau. Plačiu mostu spyriau kiek galėdamas. Atšokęs nuo koj! os lyg futbolo kamuolys jis galva trenkėsi į neveikiančios skalbimo mašinos jungiklį. Neatlaikęs tokio sukrėtimo – skilo į daugybę dalelių. Jos pasiskleidė po vonios grindis. Mėgindamas manevruoti tarp jų - vožiausi stačias. Dar mėgindamas gelbėti lygsvarą – rankomis stvėriaus už kabančios spintelės. Matomai vinukas, ant kurios ji buvo pakabinta buvo papuvęs, todėl berdamas skutimosi peiliukus, kutosiukus ausims valyti, sėdamas vatos gabaliukus, švaistydamas į šalis šukų dantukus, kritau toliau. Beliko vienintelis išsigelbėjimas – chalatas. Pastarasis buvo pakabintas ant stipriai priklijuoto pakabuko. Pyst – ir tas nulūžo. (vėliau išsiaiškinau, kad tau buvo kamyninės Lenkijos produktas). Dabar gulėjau aukštėlnikas. Visą šį vaizdinį lydėjęs griausmas – nutylo. Paskutinis žemę pasiekė dantims valyti skirtas siūlo gabaliukas. Padla tarakonas, iššiepęs dantis perbėgo per kairę ranką. Kodėl tai ji nejudėjo. Matomai lūžo. Kur to pyyp…..muilo etiketė? Sužinosiu gamyklos pavadinimą i! r paduosiu juos į teismą. Maža to, reikės išsireikalauti piniginės kompensacijos už nuniokotą vonios kambarį. Slidžiomis grindimis iššliaužiau iš netvarkos apimtos patalpos. Nenoriu ten. Kodėl gi taip kiekvieną rytą? Klausimas atsakė pats sau – todėl kad taip reikia. Ne. Reikia imtis el-muilo projektavimo darbų. Be jo lyg be rankų. Bet nesakyk – seselė gipsavusi kairę ranką akimis tik ir viliojo. Dura. Mano protas ne mintims apie bobas. Aš intelektualas. Aš kuriu visuomenei reikalingą gaminį. Išdidžiai nužvelgamas ligoninės sienas, iki pusės dažytas Baltarisių liaudies spalvomis, mintyse rinkau judesio perdavimo mechanizmą.